Apie Zamenhofą

1858 m. Bjalistoke (dabartinė Lenkijos dalis, kuri tuo metu priklausė Rusijos imperijai) susituokė 21 metų mokytojas Markas Zamenhofas ir aštuoniolikmetė Rozalija Sofer. Pirmasis vaikas iš devynerių - L. L. Zamenhofas (Liudvikas Lazaris Zamenhofas) - gimė 1859 metų gruodžio 15 dieną.

1863 m. Kaune gimė Klara Zilbernik - būsima Liudviko žmona.

1865 m. Liudvikas pradeda mokytis keturmetėje mokykloje. Ją baigęs tęsia mokslus gimnazijoje. Ten jis mokosi keleto užsienio kalbų. Zamenhofas - puikus mokinys, gauna tik gerus ir labai gerus pažymius. O gimnaziją baigia sidabro medaliu.

1872 m. jaunasis Liudvikas pradėjo galvoti apie visiems bendrą kalbą, kadangi kalbų įvairovė, jo nuomone, yra nesusikalbėjimo priežastis. Kitais metais Zamenhofų šeima apsigyvena Varšuvoje ir Liudvikas tampa Filologinės Gimnazijos mokiniu.

1874 m. Liudvikas vis dažniau galvoja apie bendrą kalbą. Iš pradžių jis mąsto apie graikų, vėliau - lotynų kaip bendrą kalbą, tačiau greit supranta, kad šios kalbos yra pernelyg sunkios. Jis jau patyrė įvairių tautų tarpusavio pavydą ir suprato, kad nė viena gimtoji kalba nebus pasirinkta visų vyriausybių kaip bendra kalba. Todėl jam kilo mintys apie dirbtinę kalbą.

Liudvikas, mokydamasis anglų kalbos, pastebėjo, kad jos gramatika nėra sudėtinga. Ji bent jau buvo lengvesnė už rusų, vokiečių ir prancūzų kalbų gramatikas. Tada jis padarė išvadą, kad bendrai kalbai sunki gramatika nėra reikalinga. Jis norėjo, kad kalba turėtų lengvas gramatikos taisykles ir naudotų Europos kalbų žodžius. Liudvikas išrinko žodžius, kurie įvairiomis kalbomis skamba labai panašiai. Taip pat jis pastebėjo, kad naudojant priešdėlius ir priesagas galima žymiai sumažinti žodžių skaičių.

Zamenhofas mokėjo labai daug kalbų. Jis pats vienas iš hebrajų kalbos į esperanto išvertė Senąjį Testamentą. Taip pat puikiai kalbėjo rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų, anglų kalbomis, rimtai gilinosi į lotynų ir senąją graikų kalbas. Šiek tiek mokėsi italų ir lietuvių kalbų. Pasirodžius esperanto jis šiek tiek išmoko ispanų ir keleto kitų kalbų.

Ir štai - 1878 m. pirmoji esperanto kalbos versija buvo baigta. 19-metis Liudvikas pavadino ją "Lingwe Uniwersala". Jos mokėsi keletas Liudviko bendraklasių. Su keliais draugais namuose Liudvikas atšventė tarptautinės kalbos gimimą.

1879 m. Liudvikas gavo Varšuvos gimnazijos diplomą ir išvažiavo į Maskvos universitetą studijuoti mediciną. Jo tėvas Markas sudegino sąsiuvinius su "Lingwe Uniwersala" užrašais, nes norėjo, kad sūnus užsiimtų tik studijomis.

1881 m. finansinė Liudviko tėvo būklė pablogėjo. Jis nebegalėjo siųsti pinigų savo sūnui. Liudvikas buvo priverstas grįžti į Varšuvą tęsti medicinos studijų. Sugrįžęs sužinojo, kad tėvas sudegino jo sąsiuvinius. Laimei, Liudvikas viską prisiminė, todėl nebuvo sunku vėl parašyti gramatiką, bet tai vis tiek užėmė nemažai laiko. Kalba buvo pavadinta "Lingvo Universala". Ta kalba nebuvo tokia kaip dabartinė esperanto. Liudvikas vis tobulino kalbą, ir 1884 m. ji įgavo dabartinės esperanto kalbos pavidalą.

1885 m. Liudvikas baigė studijas Varšuvos universitete ir gavo daktaro laipsnį. Nuo tada jis ėmė vadintis daktaru L.L.Zamenhofu ir pradėjo ieškoti darbo. Lietuvoje, Veisiejuose, gyveno jo vyriausioji sesuo Fani su vyru. Jis persikėlė gyventi pas juos. Veisiejuose Zamenhofas baigė kurti esperanto kalbą. Deja, gydytojo darbas nebuvo labai pelningas, kadangi lietuviai nebuvo turtingi. Be to, Liudvikas buvo jautrus. Jam buvo sunku matyti kenčiančius žmones. Todėl jis nutarė tapti akių gydytoju ir išvažiavo į Plocką, vėliau į Vieną. Galiausiai 1886 m. Varšuvoje pradėjo gydytojo praktiką.

1887 m. dr. Zamenhofas ėmė ieškoti leidėjo savo tarptautinės kalbos vadovėliui. Deja, niekas nenorėjo, o gal nedrįso jo išleisti. Nuogastavo, kad knygos niekas nepirks.

1886-1887 m. žiemą Klara Zilbernik buvo apsistojusi pas savo seserį Varšuvoje. Čia ji sutiko Liudviką ir jie vienas kitą pamilo. Pora susižadėjo kovo 30-ą, o susituokė rugpjūčio 9-ą. Dvejus metus ieškojęs finansinės pagalbos, kad galėtų išleisti savo knygą, Liudvikas jos sulaukė iš Klaros tėvo. Spaustuvininkas Keleris 1887 m. liepos 26-ą išleido pirmąją knygą "Tarptautinė kalba. Įžanga ir pilnas vadovėlis" ("Lingvo internacia. Antaŭparolo kaj plena lernolibro"). Būtent todėl 1887 metai ir vadinami esperanto gimimo metais. Liudvikas pasivadino dr. Esperanto ("besitikintis daktaras"), tačiau greit visi ėmė taip vadinti pačią kalbą. Zamenhofo šeima padėjo išsiuntinėti knygeles daugeliui žmonių. Po netrumpo laiko atėjo atsakymai esperanto kalba.

1888 m. birželio 11-ą porai gimė sūnus Adomas. Vėliau gimė dukterys Sofija (1889 m.) ir Lidija (1904 m.). Tais pačiais metais buvo išleista "Dua Libro" ("Antroji knyga"). Netrukus susikūrė Varšuvos esperantininkų bendruomenė. 1889 metai buvo labai svarbūs tarptautinės kalbos paplitimui. Niurnberge pasirodė esperantiškas leidinys "La Esperantisto" ("Esperantininkas"), susikūrė pirmieji esperanto klubai. Zamenhofas susirašinėjo su daugeliu esperantininkų iš įvairiausių šalių. Tai reikalavo daug laiko ir, žinoma, pinigų.

1897 m. rugpjūtį Liudvikas įstoja į Vienos universitetą siekdamas pagerinti savo žinias akių medicinos srityje. Po keleto mėnesių studijų jis grįžo į Grodną. Kitais metais jis su šeima persikėlė gyventi į Varšuvą ir liko ten iki 1915 m.

1898-1903 m. Zamenhofas labai daug dėmesio skyrė esperanto kalbos tobulinimui. Esperanto paplito daugelyje šalių. 1905 m. rugpjūčio 5-12-ą dienomis prancūzams pavyko suorganizuoti pirmąjį Pasaulinį kongresą. Jame dalyvavo 688 žmonės iš 20 pasaulio šalių. Paryžius Liudviką pasitiko apšviestu Eifelio bokštu. Atidarymo metu Liudvikas pasakė iškilmingą kalbą. Dalyvių džiaugsmas buvo begalinis, nes jie puikiai suprato, ką kalba Liudvikas. Po kalbos Liudvikas sulaukė garsių ovacijų. Jam buvo įteiktas prancūzų "Garbės legiono" ordinas. Liudvikui tai buvo viena iš gražiausių gyvenimo akimirkų. Jis įrodė, kad esperanto kalba gali būti kuo puikiausiai naudojama ir ją supranta pačios įvairiausios tautos.

Liudvikas taip pat dalyvavo 2-ajame Pasauliniame kongrese (Šveicarijoje), 3-ajame, kuris vyko Didžiojoje Britanijoje. Taip pat ir 4-ajame - Vokietijoje, 5-ajame - Ispanijoje, 6-ajame - JAV, 7-ajame - Belgijoje, 8-ajame - Austrijoje, 9-ajame - Šveicarijoje. 10-asis turėjo įvykti Prancūzijoje, tačiau neįvyko, nes prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Su vyru visur vykdavo ir žmona Klara, nes ir ji be galo žavėjosi tarptautinės kalbos idėja.

1914 m. Čekijos esperantininkai Zamenhofo garbei pastatė paminklą. Tai buvo pirmasis ir vienintelis paminklas Zamenhofui dar esant gyvam.

Jau nuo pat vaikystės Zamenhofas buvo linkęs sirgti, be to, labai daug rūkė. Būdamas 57-ių susirgo ir mirė (1917 m. balandžio 14 d.) Varšuvoje.

1931 m. Varšuvos miesto valdžia nusprendė gatvės, kurioje gyveno Zamenhofo šeima, pavadinimą (Dzika) pakeisti į Dr. Liudviko Zamenhofo.